apie kiną subjektyviai

Pi (1998)

In drama, fantasy, sci-fi, thriller on December 30, 2011 at 12:26 pm

Seniai seniai (prieš 14 metų, jei tiksliau) į Niujorką grįžo jaunuolis, turintis gausybę vilčių, idėjų bei ambicijų ir didžiulio noro parodyti ką gali, bet visišką nulį pinigų. Vadinosi jis Darren Aronofsky. Kadangi ryžto jaunuoliui nestigo, sėdo ji su draugais ir parašė scenarijų, draugai, giminės ir artimieji paaukojo po šimtą dolerių ir sudėjus su santaupomis gavosi kuklus 60 000 dolerių biudžetas. Iš viso šito ir gerų žmonių, sutikusių dirbti už itin mažą arba jokio atlygio, gavosi itin neblogas debiutas vardu Pi.

Kas ėjo į mokyklą tas žino, jog Pi yra begalinė trupmena, kurios visi skaičiai po kablelio yra skirtingi, tad jau pats filmo pavadinimas nuteikia gan matematiškai. Taip ir yra. Pagrindinis filmo herojus, paranojos, haliucinacijų ir nepakeliamų galvos skausmų kankinamas žydas Maxas (Sean Gullette) yra matematikos genijus, visa aplinkui matantis skaičiais ir galintis savo galvoje akimirksniu sudėti, atimti ir sudauginti bei padalinti skaičius dėl kurių paprasti žmonės griebiasi skaičiuotuvo (taip Maxas linksmina kaimynų mergaitę). Taip pat jis su savo kompiuteriu bando atspėti akcijų kursų pasikeitimus. O bendrauja jis tik su minėta kaimynų mergaite, kaimyne (kuri labiau bendrauja su juo nei jis su ja) ir senu savo matematikos guru Solu (Mark Margolis).

Vieną dieną jam taip bežaidžiant su akcijom ir kompiuteriu (kuris beje turi vardą, Euclidas, kaip senovės Graikijos matematiko) jis atranda 216 skaitmenų. Jie Maxą nuvilia, bet Solą sudomina, nes ir jis pats buvo 216 skaitmenų iškapstęs (tik tada gavo insultą). Ir ne tik Solą. Dar su Maxu susidraugauja Lenis, matematiškai tyrinėjantis Torą ir ieškantis ten (o tu netikėtume!) 216 skaitmenų, slepiančių tikrąjį Dievo vardą. Taipogi Maxą pradeda sekti slaptieji agentai, viena moteriškė jau kuris laikas neatlimpa, galvos skausmai ir haliucinacijos striprėja, žodžiu, užverda košė kaip reikiant.

Na, jei atvirai tai filmas labai geras. Jaučiasi Aronofskio montavimo stilius vėliau matytas ir Requiem for a dream, o ir obsesijos, manijos bei paranojos temos nepalieka jo kūrybos  (kaip parodė Wrestler ir Black Swan), tad jaunuolis (nors jau gal ir nebe taip jaunas…) rodos eina savu keliu. Labai geras debiutas, 9/10.

Traileris:

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Add video comment