Imam Bourne identity, pakeičiam Matt’ą Damon’ą iš pažiūros trapia ir drovia šešiolikmete, pridedam “Chemical Brothers” garso takelį ir gaunam “Hanna”. Bet čia, ko gero, siaubingai supaprastintas siužeto atpasakojimas. Turbūt būtent tokio filmo ir norėjo kino studijos bosai. Bet dramų ir romantikos mylėtojas Joe Wright’as paėmė ir sumaišė jiems visas kortas. Tiesa, kovos scenų čia netrūksta, bet man didžiausią įspūdį visgi paliko Hannos virsmas iš šaltakraujės žudikės į viskuo aistringai besidominčią paauglę.
Taigi, susipažinkite su Hanna: jai 16 metų ir visą savo sąmoningą gyvenimą iki šiol ji praleido Suomijos giriose, kur tėvas ją ruošė neišvengiamai artėjančiam kontaktui su žiauriu pasauliu: mokė efektyviausių žudymo būdų, įvairių kovos menų ir išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis. Tėvuko planas iš dalies išdegė. Hanna-žudikė išlaiko visus brandos egzaminus. Bet Hanna-paauglė kontaktui su pasauliu dar visai nepasiruošusi…
Tiesą pasakius, iki galo nesupratau, kaip rimtai čia tokį filmą traktuoti. Galų gale, pamatęs namelį su nuo lubų žemyn galva dygstančiais grybukais ir išgirdęs Cate Blanchett “pietietišką” akcentą (katras turėjo įdomią savybę kartais dingti), nusprendžiau, kad tai kokia tai meniška europinė tragikomedija.
Gaila, kad Eric’as Bana neturėjo progų daugiau pasireikšti, bet visuma visai patiko. 8/10. Garso takelį vertinu atskirai – 10/10, Chemical Brothers visada viską daro teisingai :)
Traileris:
As apsales :))
Seniai jau kazko panasaus nemaciau!