Italas Leonas (akt. Jean Reno) gyvena paprastai – nuomoja butą pigiam nusmurgusiam viešbutyje, naktimis miega sėdėdamas fotelyje, mėgsta pieną ir labai rūpinasi savo vazonine gėle. Kartais nueina į kiną pažiūrėti kokį seną miuziklą. Kadangi yra neraštingas, savo uždarbį atiduoda saugoti kitam italui Toniui. Uždarbiauja pas tą patį Tonį – žudo žmones pagal užsakymą. Ir kai jis laiptinėje sutinka rūkančią 12-metę vardu Matilda (Natalie Portman), man kyla įtarimas, kad jo robotukiška kasdienybė greit baigsis.
Tai debiutinis Natalie vaidmuo ir, nors jai tada buvo panašiai tiek metų, kiek jos kuriamam personažui, man, ko gero, tai vienas įsimintiniausių vaidmenų jos karjeroje. Tas jos vaikiškas naivumas pramaišiui su lolitiškumu šiandien turbūt tūlam kedofilui (no offense) pramuštų ant drebulio beigi piktumo, bet Leonas kažkaip sugeba neatrodyti kaip pedobear traktuoti Matildą kaip lygiavertę asmenybę, neatsižvelgdamas į jos amžių ar lytį. Jie tiesiog patampa tikrais draugais.
Atskira eilutė Oldmanui, kurio psicho vaidmuo labai panašus į kitą jo vaidintą psichą iš “Penktojo Elemento” (kurį irgi režisavo Bessonas). Abu panašiai juokingi, bet nei su vienu nenorėčiau susipykti.
Tai tiek trumpai. Papildomi bonusai: geras soundtrack’as, įspūdingi susišaudymai ir smulkios, bet svarbios detalės, kurias atrasite žiūrėdami filmą over and over again. 9/10.
Traileris:


Nors nemėgstu “šaudo-gaudo” scenų, bet šis filmas paliko įspūdį, įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos. Norėčiau pažiūrėt jį vėl…