1972 metais įtalų kino metras Bernardo Bertolucci sudrebino pasaulį savo Last tango in Paris su Marlon Brando ir Maria Schneider (kuri, beje, praėjusiais metais iškeliavusi anapilin, dar ilgą laiką po filmo pasirodymo kavinėse prie bet kokio savo užsakymo gaudavo ir sviesto). 2001  metais Berlyno kino festivalio Auksinį lokį už geriausią metų filmą gavo Patrice Chereau Intimacy su Mark Rylance ir Kerry Fox. Atmenu, vienas kritikas dalinosi prisiminimais iš tų metų festivalio – jis sulaukė begalės skambučių klausiančio to paties “Ar tikrai Auksinį lokį gavo pornūškė?”. Taip, tikrai.

Ir Bertolucci, ir Chereau filmai kalbejo apie tik seksu paremtus santykius ir tai, kad tai ilgai tęstis negali, galų gale atsiranda jausmai.

Ir štai dabar mes turim naują ligą, vadinamą priklausomybe nuo sekso ir šviežutėlį apie tai kalbantį Steve McQeen (Hunger) darbą Shame. Jis pasakoja apie Brendoną (Micheal Fassbender iš to paties Hunger, Fish Tank, Dangerous method), apie tai kaip kiekviena sutikta persona (ne, aš nenorėjau parašyt ‘moteris’) jam gali sukelti seksualinį potraukį ir poreikį. Šiaip iš esmės jaunuolis gyvena paprastą gyvenimą nuo pirmadienio iki penktadienio nuo devynių iki penkių sėdėdamas darbe ir tą neišvengiamai jaučiamą tuštumą užpildo seksu.

Tada iš niekur atsiranda jo sesutė Sissy (Drive, Never let me go ir Education sužibėjusi Carey Mulligan), gyvenime pasiklydusi wannabe daininkė. Sissy prisiglaudžia pas brolį, trikdydama jo įprastą gyvenimo ritmą, ir eilinį sykį bando kabintis į gyvenimą, šįkart dideliam mieste Niujorke, bei rast ten ką nors gero. Ji irgi randa sekso, bet kitaip nei Brendonas, Sissy tai priima kaip užsimezgusio emocinio ryšio fizinį sutvirtinimą, o ne smagų laisvalaikio leidimo būdą.

Filmas kalba vaizdais ir kartais tampa labai fiziškas (mano kaimynas kino teatro salėje, labai nekantravo pažiūrėti filmą, bet vėliau, filmui įsibėgėjus, itin susinepatogino). Bet apie tokį šių dienų perdėtą fiziškumą McQueenas ir nori papasakoti per šiuos, niekaip rimtų santykių užmegzt nesugebančius, jaunuolius. Juk tokių nemažai, gal ne Vilniuj, bet Londono gatvėse tai pamatysi bene kasdien. Viskas kas lieka, bent jau Brendonui ir Sissy, yra gėda. Ir su jai arba susitaikai, pagrauždamas save kol dar vienas potencialus sekso objektas po akimis nesimaišo, arba tiesiog nebegali su ja gyventi.

Manau ir teigiu, labai neblogas visuomenės portretas, ne tik Tiger Woods’o.

Beje, Shame taipogi sublizgėjo festivaliuose, ne tik nuskynęs geriausio filmo laurus Venecijoj.

8/10

Treileris:

Traileris:

* Jaunesni skaitytojai gali ir nežinoti, tai paaiškinsiu – videosalonais anksčiau vadindavo kokias nors mažas patalpas, kuriose iš nelegalių vaizdajuosčių buvo rodomi filmai už pinigus (3-5 rubliai už seansą, jei teisingai pamenu). 

Na bent jau pirmas jų bendras darbas yra net nežinau kaip čia geriau išsireiškus… Nuostabiai tobulai puikus? Beveik pasako esmę, iš tiesų yra dar geriau.

“Drive” sužavi nuo pat pirmų garsų. Garso takelis išvis yra tiesog tobulas ir vertas sukti mašinoj ir ne tik. Ir pats filmas tobulas. Yra veiksmo, įtampos, gražių vaizdų ir dar netgi su logika nesipešantis siužetas! Ir dar aišku Goslingo veidas bei pernelyg neplėtota (gal ką ir nuvils, kad neplėtota, bet mano manymu labai gerai padaryta) romantiška linija merginų auditorijai.

O pats siužetas yra apie bevardį vaikiną, gyvenantį Los Andžele ir tiesiog vairuojantį. Kai reikia pabėgti nuo policijos, kai reikia kaskadinių triukų filmuose, kai reikia lenktyniauti ir kai kaimynei sugenda mašina. Tiesiog toks egzistavimas už vairo iki tos nelemtos kaimynės mašinos. Tada jaunuolyje gimsta šiltos emocijos. Tačiau mūsų herojaus simpatija yra ištekėjusi ir turi sūnų. O jos vyras sėdi kalėjime iš kurio dar ir grįžta nespėjus įsiliepsnot aistroms. Ir nors vairuotojas akivaizdžiai norėtų, jog vyro nebūtų  išvis, jis norėdamas apsaugoti savo simpatiją ir jos sūnų, padeda sugrįžusiam vyrui. Ir tada užverda visa košė, viskas susimaišo, bet jau kaip minėjau logika nepametama.

Trumpai galiu pasakyt tik tiek, ir pats filmas, ir garso takelis yra pernelyg geri šį filmą žiūrėt tik vieną kartą. Jei atvirai. 10/10

Traileris:

“Sucker punch” yra skirtas vyriškai auditorijai, ir turi visus ją žavinčius atributus: daug gražių jaunų merginų, daug veiksmo, masinių susišaudymu ir sprogimų. Deja, taip pat jis turi ir šiai auditorijai sunkiai perkandamą scenarijaus posluoksnį: didžioji veiksmo dalis vyksta iliuzinėje protagonistės tikrovėje, kurią ši susikuria po sukrečiančios traumos šeimoje patekusi į kraupią psihitatrinę. Dar būtų nieko, bet dabar vyrukams kine tikrai atvimpa žandikaulis: toje iliuzinėje tikrovėje vyksta virtualios, o gal iliuzinės (pakvipo “Inception”?) misijos (visi efektai vyksta irgi čia).

Apie efektus: juos reikėtų pažymėti atskirai. Virtualiame pasaulyje galima viskas, todėl režisierius ir dailės skyrius padirbėjo iš peties, vaizduotės nevaržė. Slibinai, gigantiški samurajai, robotai, orkai, Pirmo pasaulinio batalijos ir daug daug liepsnų, kardų ir pozų iš “The Matrix”. Norisi šaukti “ką dar jūs man parodysit?!” Yra net sulėtintas laikas. Visa tai žavi, kelia neironišką šypseną ir kutena “efektų liauką” komiksų ekranizacijų, kompiuterinių žaidimų ir kovinių epų gurmanams. Rekomenduoju atkreipti dėmesį, kaip meistriškai atskirtos aplinkos – spalvomis, nuotaika.

Filmui per kojas kerta jau minėtas scenarijaus daugiasluoksniškumas ir jaunų aktorių vaidyba. Keli kino veteranai čia tikrai blizga (epizodinis, bet puikus Scott Glenn, tačiau visuma yra plokščia ir nejaudinanti. Pagrindinė aktorė Emily Browning – neįtikina, jos vienoda “nuskriaustos mergaitės” išraiška visada atrodo kaip ne iš to filmo. Jei ne vaizdai, “Sucker punch” būtų visai “sucker”. Beje, pavadinimas reiškia “netikėtą, dažnai nelegalų smūgį oponentui”. Galima sakyti, šį kartą smūgis gavosi ne oponentui, o sau.

Už gražius vaizdus pagiriam, bet rezervuotai 6/10.

Traileris:

Tai čia trumpai apie to vaisto (narkotiko?) naudą. Bet kaip ir dauguma vaistų (arba visi narkotikai), šis irgi turi pašalinį poveikį, dėl kurio istorija pavirsta į trilerį. Kas įdomiausia, kad herojus (prieš pavartojimą – nevykėlis rašytojas, po pavartojimo – Wall Street’o genijus) nuo to vaisto (narkotiko?) viską greičiau suvokia ir geriau atsimena (ir sugeba laaaabai greitai sudėti 2+2), bet nuo to nepasidaro gudresnis, kadangi įnirtingai lipa ant to pačio grėblio. Apie grėblį daugiau nepasakosiu, pamatykit patys. O filmo moralas tai gal būtų toks, kad gyvenimiška išmintis yra užgyvenama (o ne įgyjama su tablete) ir be jos net ir superkompiuterinės smegenys tau didelės naudos neduos.

Mr. Mackey sakytų “drugs are bad, mkaaay?“, aš su juo iš esmės sutinku. Bet šito tai norėčiau pabandyti, nu nors kartelį…

Pabaigai: šitame filme Cooperis – ok, De Niro – senas, bet vis dar geras. Tas pagrindines merginas pamiršau po 20 min. (gal ir aš jau senas?). Bet istorija įdomi ir pamokanti. 7/10.

PS: Na, o filmų pavadinimų vertėjai Lietuvoje turbūt vartoja kitokias tabletes, nes “Limitless” mūsų kino teatruose vadinasi “Šalutinis efektas”.

Traileris:

“Advokatas iš Linkolno” – filmas apie “neaiškų” advokatą, kuris nevengia imtis visokiausių padugnių (baikeriai, prostitutės, įvairaus plauko sukčiai – you name it) gynybos.  Filmo siužetas primena Grishamo romaną: labas, aš esu advokatas, gavau bylą, kuri dabar vos nesugriaus mano gyvenimo. Nieko originalaus, bet svarbu ne vien tai kas pasakojama, o kaip tai daroma.

Suktas ir be skrupulų, bet žavus, žodžio kišenėje neieškantis ir gyvenimiška patirtimi nevengiantis su vairuotoju pasidalinti – toks yra šio filmo žvaigždės – Matthew McConaughey kuriamas herojus Mickas Halleris. Įtampa, apgavystės, smurtas, seksas – Linkolno advokato kasdienybė, tad kai jam pasiūlo ginti kažkokį pleibojų, kuris vos mirtinai neuždaužė prostitutės, Mickas net nesudvejojęs imasi bylos ir trina rankeles skaičiuodamas uždarbį. Aišku, ne viskas taip paprasta. Ir šitoj vietoj po pliusą dedu Michael Connelly (romano autoriui) ir  John Romano (scenaristui) – istorija staigiai įgauna pagreitį ir įtampa išlaikoma iki pat pabaigos, o pakeliui išsiaiškinam, kad mūsų kandusis sukčius visgi turi garbės kodeksą.

Be pačio MM labai patiko William H. Macy pasirodymas. Panašu, kad jis atrado savo naują amplua – bomžas.

Vidinio kritiko įvertinimas ((c) Mindė) – 7.5/10. Geras teisinis trileris, kurį kiek temdo Ryan “žuvies veidas” Phillippe ir faktas, kad panašių trilerių prieš tai jau matėm kokius 20 vnt.

Traileris:

PS: koks malonus sutapimas – šiandien kaip tik šio filmo premjera Lietuvoje. Po premjeros išsaugokit bilietą ir gausit “Coffee Inn” kavos for free. Plačiau – čia.

PPS: nesupratau, kodėl ACME šį tipiškai holivudinį veikalą nusprendė priskirti prie SMART filmų?

Žodžiu, helikopterio pilotas Kolteris pabunda traukinyje ir nė velnio nepamena, kaip ten atsidūrė, nes paskutinis jo atsiminimas – misija Afganistane. Priešais sėdinti žavi mergina vis vadina jį Šonu, o kai traukinio WC veidrodyje pamato ne savo atvaizdą, vargšas visai pasimeta. Galingas sprogimas, po kelių minučių ištaškęs traukinį su visais jo keleiviais į gabalus aiškumo irgi neprideda. Kolteris kažkokiu būdu jį išgyvena ir atsiduria tamsioje metalinėje kapsulėje, kur per ant sienos kabantį monitorių simpatiška karininkė jam paaiškina, kad jis turės mirti kas 8 minutes, kol išsiaiškins, kas ir kodėl užminavo traukinį.

Veiksmas įtraukia nuo pat pirmųjų minučių, scenaristas meistriškai rezga detektyvinę intrigą, režisierius sugeba išlaikyti įtampą bemaž iki galo. J. Gyllenhaalas savo melancholišku veideliu puikiai kuria simpatingo žmogaus, atsidūrusio nepavydėtinoje situacijoje, įspūdį. O po filmo apima nuostaba, kad ką tik matei kovinį sci-fi trilerį, kuris iš tiesų yra ne apie karą ir teroristus, bet apie…žmogiškumą ir meilę :)

Jei filmas būtų pasibaigęs ties maždaug 80 minute, būtų buvę just perfect. 8/10.

Traileris: