1972 metais įtalų kino metras Bernardo Bertolucci sudrebino pasaulį savo Last tango in Paris su Marlon Brando ir Maria Schneider (kuri, beje, praėjusiais metais iškeliavusi anapilin, dar ilgą laiką po filmo pasirodymo kavinėse prie bet kokio savo užsakymo gaudavo ir sviesto). 2001  metais Berlyno kino festivalio Auksinį lokį už geriausią metų filmą gavo Patrice Chereau Intimacy su Mark Rylance ir Kerry Fox. Atmenu, vienas kritikas dalinosi prisiminimais iš tų metų festivalio – jis sulaukė begalės skambučių klausiančio to paties “Ar tikrai Auksinį lokį gavo pornūškė?”. Taip, tikrai.

Ir Bertolucci, ir Chereau filmai kalbejo apie tik seksu paremtus santykius ir tai, kad tai ilgai tęstis negali, galų gale atsiranda jausmai.

Ir štai dabar mes turim naują ligą, vadinamą priklausomybe nuo sekso ir šviežutėlį apie tai kalbantį Steve McQeen (Hunger) darbą Shame. Jis pasakoja apie Brendoną (Micheal Fassbender iš to paties Hunger, Fish Tank, Dangerous method), apie tai kaip kiekviena sutikta persona (ne, aš nenorėjau parašyt ‘moteris’) jam gali sukelti seksualinį potraukį ir poreikį. Šiaip iš esmės jaunuolis gyvena paprastą gyvenimą nuo pirmadienio iki penktadienio nuo devynių iki penkių sėdėdamas darbe ir tą neišvengiamai jaučiamą tuštumą užpildo seksu.

Tada iš niekur atsiranda jo sesutė Sissy (Drive, Never let me go ir Education sužibėjusi Carey Mulligan), gyvenime pasiklydusi wannabe daininkė. Sissy prisiglaudžia pas brolį, trikdydama jo įprastą gyvenimo ritmą, ir eilinį sykį bando kabintis į gyvenimą, šįkart dideliam mieste Niujorke, bei rast ten ką nors gero. Ji irgi randa sekso, bet kitaip nei Brendonas, Sissy tai priima kaip užsimezgusio emocinio ryšio fizinį sutvirtinimą, o ne smagų laisvalaikio leidimo būdą.

Filmas kalba vaizdais ir kartais tampa labai fiziškas (mano kaimynas kino teatro salėje, labai nekantravo pažiūrėti filmą, bet vėliau, filmui įsibėgėjus, itin susinepatogino). Bet apie tokį šių dienų perdėtą fiziškumą McQueenas ir nori papasakoti per šiuos, niekaip rimtų santykių užmegzt nesugebančius, jaunuolius. Juk tokių nemažai, gal ne Vilniuj, bet Londono gatvėse tai pamatysi bene kasdien. Viskas kas lieka, bent jau Brendonui ir Sissy, yra gėda. Ir su jai arba susitaikai, pagrauždamas save kol dar vienas potencialus sekso objektas po akimis nesimaišo, arba tiesiog nebegali su ja gyventi.

Manau ir teigiu, labai neblogas visuomenės portretas, ne tik Tiger Woods’o.

Beje, Shame taipogi sublizgėjo festivaliuose, ne tik nuskynęs geriausio filmo laurus Venecijoj.

8/10

Treileris:

Na bent jau pirmas jų bendras darbas yra net nežinau kaip čia geriau išsireiškus… Nuostabiai tobulai puikus? Beveik pasako esmę, iš tiesų yra dar geriau.

“Drive” sužavi nuo pat pirmų garsų. Garso takelis išvis yra tiesog tobulas ir vertas sukti mašinoj ir ne tik. Ir pats filmas tobulas. Yra veiksmo, įtampos, gražių vaizdų ir dar netgi su logika nesipešantis siužetas! Ir dar aišku Goslingo veidas bei pernelyg neplėtota (gal ką ir nuvils, kad neplėtota, bet mano manymu labai gerai padaryta) romantiška linija merginų auditorijai.

O pats siužetas yra apie bevardį vaikiną, gyvenantį Los Andžele ir tiesiog vairuojantį. Kai reikia pabėgti nuo policijos, kai reikia kaskadinių triukų filmuose, kai reikia lenktyniauti ir kai kaimynei sugenda mašina. Tiesiog toks egzistavimas už vairo iki tos nelemtos kaimynės mašinos. Tada jaunuolyje gimsta šiltos emocijos. Tačiau mūsų herojaus simpatija yra ištekėjusi ir turi sūnų. O jos vyras sėdi kalėjime iš kurio dar ir grįžta nespėjus įsiliepsnot aistroms. Ir nors vairuotojas akivaizdžiai norėtų, jog vyro nebūtų  išvis, jis norėdamas apsaugoti savo simpatiją ir jos sūnų, padeda sugrįžusiam vyrui. Ir tada užverda visa košė, viskas susimaišo, bet jau kaip minėjau logika nepametama.

Trumpai galiu pasakyt tik tiek, ir pats filmas, ir garso takelis yra pernelyg geri šį filmą žiūrėt tik vieną kartą. Jei atvirai. 10/10

Traileris: