“Sucker punch” yra skirtas vyriškai auditorijai, ir turi visus ją žavinčius atributus: daug gražių jaunų merginų, daug veiksmo, masinių susišaudymu ir sprogimų. Deja, taip pat jis turi ir šiai auditorijai sunkiai perkandamą scenarijaus posluoksnį: didžioji veiksmo dalis vyksta iliuzinėje protagonistės tikrovėje, kurią ši susikuria po sukrečiančios traumos šeimoje patekusi į kraupią psihitatrinę. Dar būtų nieko, bet dabar vyrukams kine tikrai atvimpa žandikaulis: toje iliuzinėje tikrovėje vyksta virtualios, o gal iliuzinės (pakvipo “Inception”?) misijos (visi efektai vyksta irgi čia).

Apie efektus: juos reikėtų pažymėti atskirai. Virtualiame pasaulyje galima viskas, todėl režisierius ir dailės skyrius padirbėjo iš peties, vaizduotės nevaržė. Slibinai, gigantiški samurajai, robotai, orkai, Pirmo pasaulinio batalijos ir daug daug liepsnų, kardų ir pozų iš “The Matrix”. Norisi šaukti “ką dar jūs man parodysit?!” Yra net sulėtintas laikas. Visa tai žavi, kelia neironišką šypseną ir kutena “efektų liauką” komiksų ekranizacijų, kompiuterinių žaidimų ir kovinių epų gurmanams. Rekomenduoju atkreipti dėmesį, kaip meistriškai atskirtos aplinkos – spalvomis, nuotaika.

Filmui per kojas kerta jau minėtas scenarijaus daugiasluoksniškumas ir jaunų aktorių vaidyba. Keli kino veteranai čia tikrai blizga (epizodinis, bet puikus Scott Glenn, tačiau visuma yra plokščia ir nejaudinanti. Pagrindinė aktorė Emily Browning – neįtikina, jos vienoda “nuskriaustos mergaitės” išraiška visada atrodo kaip ne iš to filmo. Jei ne vaizdai, “Sucker punch” būtų visai “sucker”. Beje, pavadinimas reiškia “netikėtą, dažnai nelegalų smūgį oponentui”. Galima sakyti, šį kartą smūgis gavosi ne oponentui, o sau.

Už gražius vaizdus pagiriam, bet rezervuotai 6/10.

Traileris:

Tai čia trumpai apie to vaisto (narkotiko?) naudą. Bet kaip ir dauguma vaistų (arba visi narkotikai), šis irgi turi pašalinį poveikį, dėl kurio istorija pavirsta į trilerį. Kas įdomiausia, kad herojus (prieš pavartojimą – nevykėlis rašytojas, po pavartojimo – Wall Street’o genijus) nuo to vaisto (narkotiko?) viską greičiau suvokia ir geriau atsimena (ir sugeba laaaabai greitai sudėti 2+2), bet nuo to nepasidaro gudresnis, kadangi įnirtingai lipa ant to pačio grėblio. Apie grėblį daugiau nepasakosiu, pamatykit patys. O filmo moralas tai gal būtų toks, kad gyvenimiška išmintis yra užgyvenama (o ne įgyjama su tablete) ir be jos net ir superkompiuterinės smegenys tau didelės naudos neduos.

Mr. Mackey sakytų “drugs are bad, mkaaay?“, aš su juo iš esmės sutinku. Bet šito tai norėčiau pabandyti, nu nors kartelį…

Pabaigai: šitame filme Cooperis – ok, De Niro – senas, bet vis dar geras. Tas pagrindines merginas pamiršau po 20 min. (gal ir aš jau senas?). Bet istorija įdomi ir pamokanti. 7/10.

PS: Na, o filmų pavadinimų vertėjai Lietuvoje turbūt vartoja kitokias tabletes, nes “Limitless” mūsų kino teatruose vadinasi “Šalutinis efektas”.

Traileris: