Švelni ir pūkuota Michelio Gondry pasaka apie gyvenimą, meilę ir tai kaip gražios svajonės gali imti graužti žmogų iš vidaus ir parodyti savo griaunamąją galią.

9/10.

PS: T. Hardy tikrai gerai moka įkūnyti psichopatus.

8/10

7/10

Šiek tiek apie epinius mastus: serialą filmavo Maroke, Islandijoje, Airijoje, Maltoje ir dar bala žino kur. Sako, kad pirmas sezonas kainavo maždaug 60 mln. dolerių. O Vikipedija rašo, kad kiekvieną “Game of Thrones” seriją šiai dienai matė maždaug 10.3 mln. žiūrovų. Tai manau, tas vienas kritikas buvo teisus sakydamas, kad “Game of Thrones” yra ”gateway drug to fantasy fan culture“. Nenuostabu, kad HBO jau nusprendė filmuoti ir trečiąjį sezoną.

Daugiau nepasakosiu. Eikite ir žiūrėkite. STAIGEI! 10/10.

PS: Pirmąjį sezoną, beje, rodė ir mūsiškė BTV.

PPS: Brace yourselves..

1972 metais įtalų kino metras Bernardo Bertolucci sudrebino pasaulį savo Last tango in Paris su Marlon Brando ir Maria Schneider (kuri, beje, praėjusiais metais iškeliavusi anapilin, dar ilgą laiką po filmo pasirodymo kavinėse prie bet kokio savo užsakymo gaudavo ir sviesto). 2001  metais Berlyno kino festivalio Auksinį lokį už geriausią metų filmą gavo Patrice Chereau Intimacy su Mark Rylance ir Kerry Fox. Atmenu, vienas kritikas dalinosi prisiminimais iš tų metų festivalio – jis sulaukė begalės skambučių klausiančio to paties “Ar tikrai Auksinį lokį gavo pornūškė?”. Taip, tikrai.

Ir Bertolucci, ir Chereau filmai kalbejo apie tik seksu paremtus santykius ir tai, kad tai ilgai tęstis negali, galų gale atsiranda jausmai.

Ir štai dabar mes turim naują ligą, vadinamą priklausomybe nuo sekso ir šviežutėlį apie tai kalbantį Steve McQeen (Hunger) darbą Shame. Jis pasakoja apie Brendoną (Micheal Fassbender iš to paties Hunger, Fish Tank, Dangerous method), apie tai kaip kiekviena sutikta persona (ne, aš nenorėjau parašyt ‘moteris’) jam gali sukelti seksualinį potraukį ir poreikį. Šiaip iš esmės jaunuolis gyvena paprastą gyvenimą nuo pirmadienio iki penktadienio nuo devynių iki penkių sėdėdamas darbe ir tą neišvengiamai jaučiamą tuštumą užpildo seksu.

Tada iš niekur atsiranda jo sesutė Sissy (Drive, Never let me go ir Education sužibėjusi Carey Mulligan), gyvenime pasiklydusi wannabe daininkė. Sissy prisiglaudžia pas brolį, trikdydama jo įprastą gyvenimo ritmą, ir eilinį sykį bando kabintis į gyvenimą, šįkart dideliam mieste Niujorke, bei rast ten ką nors gero. Ji irgi randa sekso, bet kitaip nei Brendonas, Sissy tai priima kaip užsimezgusio emocinio ryšio fizinį sutvirtinimą, o ne smagų laisvalaikio leidimo būdą.

Filmas kalba vaizdais ir kartais tampa labai fiziškas (mano kaimynas kino teatro salėje, labai nekantravo pažiūrėti filmą, bet vėliau, filmui įsibėgėjus, itin susinepatogino). Bet apie tokį šių dienų perdėtą fiziškumą McQueenas ir nori papasakoti per šiuos, niekaip rimtų santykių užmegzt nesugebančius, jaunuolius. Juk tokių nemažai, gal ne Vilniuj, bet Londono gatvėse tai pamatysi bene kasdien. Viskas kas lieka, bent jau Brendonui ir Sissy, yra gėda. Ir su jai arba susitaikai, pagrauždamas save kol dar vienas potencialus sekso objektas po akimis nesimaišo, arba tiesiog nebegali su ja gyventi.

Manau ir teigiu, labai neblogas visuomenės portretas, ne tik Tiger Woods’o.

Beje, Shame taipogi sublizgėjo festivaliuose, ne tik nuskynęs geriausio filmo laurus Venecijoj.

8/10

Treileris:

Šitas filmas sausio 10 oficialiai atšventė 85 metų jubiliejų, tad norint perspjaut amžiumi, reiktų rašyt dabar apie George Melies ‘Kelionę į mėnulį‘ iš tolimų 1902. Bet dabar apie 1927 metų Fritz Lang nesenstantį šedevrą ‘Metropolis‘.

Metropolis yra miestas kažkur neaiškioj ateity neaiškioj šaly (kalbėt jie nekalba, garsinius filmus masiškiau pradėjo tik nuo 1928 leist į pasaulį). Mieste yra savininkai bei didieji protai, iš kurių didžiausias yra Joh Fredersen, ir darbininkai, gyvenantys ir dirbantys giliai po žeme. Idėjos autoriai – kapitalizmo priešininkai Karl Marx ir Friedrich Engels. Bet grįžtam prie filmo.

Aukštai miesto Edeno soduose gyvenimu mėgaujasi savininkų ir protų sūnūs (laikai, kai dar nebuvo feminizmo…), o svarbiausias iš jų, aišku, Freder Fredersen, vienintelis Joh sūnus nuo Joh (ir ne tik jo) beprotiškai mylimos žmonos Hel. Frederis mėgaujasi savo gyvenimu kol netikėtai soduose pasirodo Marija, neturtinga įspūdingo grožio mergina, pakerinti jaunuolį. Tada jis išbėga paskui ją ir susipažįsta su tikru paprastų žmonių darbu. Nubėgęs tėvui papasakoti ką regėjęs susipažįsta su tėvo požiūriu, kad darbininkai ir turi tūnot giliai po žeme. Tada sūnui kyla klausimas ‘O kas jei jie sukils prieš tave, tėve?’ ir susiradęs porą patikimų pagalbininkų jaunikaitis toliau ieško mergaitės ir pakeliui atranda darbininkų gyvenimo ypatumus. O tėvas lieka su darbininkų kišenėse rastais nepaaiškinamais planais.

Tad kol sūnelis pažindinasi su pasauliu, tėvelis aplanko seną kolegą, išprotėjusį mokslininką (turi net kupriuką Borisą už pagalbininką!) Rotwangą tų paslaptingų planų išsiaiškinti. Paaiškėja, kad vyrai abu mylėjo tą pačią moterį ir Fredersenas laimėjo. Bet Rotwangas nesusitaikė su Hel mirtimi ir sukūrė nemirštančią moterį – robotą. Taip po truputį užverda visa košė ir prasideda, ne, tęsiasi, visas įdomumas.

Filmas yra visiškai nesenstantis, nes, na, man bent jau, visiškai nesijautė lyg žiūrėčiau kažką atgyvenusio. Čia, manau, dalis liaupsių keliauja sci-fi žanrui. Bet, prisimenant tą faktą kada filmas buvo pastatytas, tai jis pavirsta dar įspūdingesniu ir parodo visą UFA (buvo tokia Vokietijoj kino studija, konkuravusi su pačiu Holivudu nebyliaisiais laikais) didybę. Taipogi tai, ką tais laikais išdarinėjo montuotojai su paprasta juosta, kokie efektai,kai apie kompiuterį dar kalbų nebuvo. Nesuvokiama beveik. Dar va, begėdiškai pasigirsiu, kad Berlyno kino ir TV muziejuj regėjau Metropolio dekoracijas ir sinefilei kaip aš tai buvo kažkas ohohohooO. Rekomenduoju.

Na, tai taip trumpai, 10/10. Klasika niekada nemiršta.

Traileris:

Seniai seniai (prieš 14 metų, jei tiksliau) į Niujorką grįžo jaunuolis, turintis gausybę vilčių, idėjų bei ambicijų ir didžiulio noro parodyti ką gali, bet visišką nulį pinigų. Vadinosi jis Darren Aronofsky. Kadangi ryžto jaunuoliui nestigo, sėdo ji su draugais ir parašė scenarijų, draugai, giminės ir artimieji paaukojo po šimtą dolerių ir sudėjus su santaupomis gavosi kuklus 60 000 dolerių biudžetas. Iš viso šito ir gerų žmonių, sutikusių dirbti už itin mažą arba jokio atlygio, gavosi itin neblogas debiutas vardu Pi.

Kas ėjo į mokyklą tas žino, jog Pi yra begalinė trupmena, kurios visi skaičiai po kablelio yra skirtingi, tad jau pats filmo pavadinimas nuteikia gan matematiškai. Taip ir yra. Pagrindinis filmo herojus, paranojos, haliucinacijų ir nepakeliamų galvos skausmų kankinamas žydas Maxas (Sean Gullette) yra matematikos genijus, visa aplinkui matantis skaičiais ir galintis savo galvoje akimirksniu sudėti, atimti ir sudauginti bei padalinti skaičius dėl kurių paprasti žmonės griebiasi skaičiuotuvo (taip Maxas linksmina kaimynų mergaitę). Taip pat jis su savo kompiuteriu bando atspėti akcijų kursų pasikeitimus. O bendrauja jis tik su minėta kaimynų mergaite, kaimyne (kuri labiau bendrauja su juo nei jis su ja) ir senu savo matematikos guru Solu (Mark Margolis).

Vieną dieną jam taip bežaidžiant su akcijom ir kompiuteriu (kuris beje turi vardą, Euclidas, kaip senovės Graikijos matematiko) jis atranda 216 skaitmenų. Jie Maxą nuvilia, bet Solą sudomina, nes ir jis pats buvo 216 skaitmenų iškapstęs (tik tada gavo insultą). Ir ne tik Solą. Dar su Maxu susidraugauja Lenis, matematiškai tyrinėjantis Torą ir ieškantis ten (o tu netikėtume!) 216 skaitmenų, slepiančių tikrąjį Dievo vardą. Taipogi Maxą pradeda sekti slaptieji agentai, viena moteriškė jau kuris laikas neatlimpa, galvos skausmai ir haliucinacijos striprėja, žodžiu, užverda košė kaip reikiant.

Na, jei atvirai tai filmas labai geras. Jaučiasi Aronofskio montavimo stilius vėliau matytas ir Requiem for a dream, o ir obsesijos, manijos bei paranojos temos nepalieka jo kūrybos  (kaip parodė Wrestler ir Black Swan), tad jaunuolis (nors jau gal ir nebe taip jaunas…) rodos eina savu keliu. Labai geras debiutas, 9/10.

Traileris:

Traileris:

* Jaunesni skaitytojai gali ir nežinoti, tai paaiškinsiu – videosalonais anksčiau vadindavo kokias nors mažas patalpas, kuriose iš nelegalių vaizdajuosčių buvo rodomi filmai už pinigus (3-5 rubliai už seansą, jei teisingai pamenu). 

Filmuose apie milijoną bevagiančius smulkius banditėlius dažniausiai jie planuodavo už tuos pinigus pabėgti į Rio de Žaneirą, bene žymiausią Brazilijos miestą ir vadinamąjį rojų žemėje.

Kaip tik tokiu rojumi aš ir interpretavau vieno savo mylimiausių kino fantastų Terry Gilliamo filmo ‘Brazil’ pavadinimą. Nuo tiesos toli nenuklydau, pavadinimą įkvėpė ši daina. Palmių ir sambos šiame filme nė iš tolo nesimato. Pagrindinis filmo herojus Sam Lowry (daugeliui dabar labiau prisimenamas iš ‘Karibų piratų’ Johnathan Pryce) gyvena ateityje (kuri man šiek tiek primena 1985metų realybę kai kuriuose pasaulio galuose ir, neišvengiamai, Orwellą). Didysis Brolis stebi visus ir nedaro klaidų ir rūpinasi, jog ir kiti jų nedarytų. Biurokratinis darbas, kuris neteikia jokio malonumo, jaunystės, grožio ir ‘elito’ besivaikanti motina ir nelabai nuoširdūs taip vadinami draugai.

Na, toks ganėtinai nieko gero gyvenimas. Mūsų herojui, bent pasąmonėje taip pat atrodo ir jis savo sapnuose tampa Angelu (Ikaru?) ir ten sutinka Svajonių merginą (labai tinka dviprasmis anglų ‘dreams’).  Ir štai, netikėtai Didžiojo Brolio sistema įsivėlus gramatinei klaidai suima ne tą žmogų. Ir į Samo darbovietę teisybės ieškoti ateina neteisingai suimtojo kaimynė, kuri o bet tačiau pasirodo besanti ta pati sapnų mergina! Tačiau Didysis Brolis nenori pasirodyti klystantis tad paskelbia Jill (na tą merginą) teroriste. O Samas, savo sapnų ir simpatijos įkvėptas, susiruošia jai padėti kur ramus ir nuobodus jo gyvenimas baigiasi. Anksčiau ar vėliau, tikrąja to žodžio prasme.

Iš pradžių filmas atrodo lyg didelis gliukas ir visiška nesąmonė, bet tada griebia smegenis iš giliau ir supranti, kad ką tik matei šedevrą. Ir žiūri darkart. 10/10

Traileris: