Švelni ir pūkuota Michelio Gondry pasaka apie gyvenimą, meilę ir tai kaip gražios svajonės gali imti graužti žmogų iš vidaus ir parodyti savo griaunamąją galią.

9/10.

Ispanų kinas neprasidėjo nuo Pedro Almodovaro, prieš septynetą metų rašė ‘Kinas’. Neprasidėjo ispanų kinas ir nuo Bunuelio, kuris kartu su Dali parodė, jog žmogaus akis ne ką tesiskiria nuo karvės. Bet ne apie tai čia. Svarbiausia, kad nei vienu, nei kitu ispanų kinas nesibaigė.

Sci-fi europietiškame kine ne itin dažnai pasitaiko, labiausiai dėl finansinių galimybių, tačiau kas nori, tas randa kaip pigiai ir kokybiškai padaryti fantaziją įterpiant ją į labiau įprastą tokiam kinui buitį. Taip ir atsitinka šiame filme, kurio anglišką versiją Holivudas, beje, išleidžia kitąmet.

Taigi, naujakurys Hektoras (Karra Elejalde) nieko pernelyg neveikdamas su žiūronais pastebi merginą miškelyje priešais. Kadangi ji parodo ir ką turi po marškinėliais, žmonai išvažiavus pirkti produktų vakarienei, Hektoras išsiruošia į tyrinėjimus. Sako, kad smalsumas pražudė pelę. Tas pats smalsumas filmo herojų taip pat ne itin laimingai nuveda į nepamirštąmą nuotykį ir laiko mašiną.

Apie filmo pavadinimą pasakyčiau, jog klaidinantis ir kadangi verstųsi ‘Laiko nusikaltimai’, tuo primena Timebandits ir verčia tikėtis kažko panašaus. Tačiau vietoj to gauni logiškai mąstyti atsisakančio vyruko pastangas sunaikinti savi kitą ‘aš’ ir kurlink tai nuveda. Hektoro atsisakymas ramiai pasėdėti valandą ir palaukti kol visa grįš į normalų gyvenimą labai erzina bei tuo pačiu išduoda siužeto vingius. Šiek tiek nustebina tik praėjus dviem filmo trečdaliams. Bet pažiūrėjus filmą apima keistas pojūtis lyg pats keliautum laike. Vat čia tai geras!

Kai siužetas erzina, na, jis erzina. Ir taip pat ilgai lieka galvoje ir norisi apie jį pasakoti. Tada žiūri ir kalba kiti. Filmo kūrėjų tikslas pasiektas. 7/10

Apie šitą filmą turėjo būt parašyta jau seniai. Ir ne vien todėl, kad ši sci-fi komedija su aktorių žvaigždynu yra nuostabus filmas bet kokio niūrumo dienai ar nakčiai praskaidrint. Bet geriau vėliau negu niekada.

Pačioje pradžioje Žemę palieka delfinai (ir nors tai jie daro žymiai smagiau ir gražiau, į galvą negali neateiti palyginimas su Camiu “Maro” žiurkėmis) ir nors tai turėtų kelti susirūpinimą, gyvenimas planetoje bėga kaip bėgęs ir tokiems paprastiems žmonėms kaip Artūras Dentas (Martin Freeman, matytas kitose britų komedijose Hot fuzz bei Love actually) didesnių rūpesčių kelia tai, jog vakarėlyje nepavyko pakabinti merginos, o štai šįryt pabudus buldozeriai ruošiasi sugriauti jo namą, nes jis trukdys greitkeliui. Čia pas Arthurą atskuba jo geriausias draugas Ford Prefect (Mos Def iš Italian Job) ir atskleidžia savo tikrąją prigimtį – jis yra ateivis iš kitos galaktikos pusės ir po dešimties minučių visa Žemės planeta bus sunakinta, nes ji trukdo kosminiam greitkeliui. Fordas išgelbsti Artūrą ir taip prasideda jų autostopinė kelionė po kosmosą.

Kaip ir priklauso geram filmui, čia pilna įvairių netikėtumų. Kaip kad tai, jog be rankšluosčio į kosminę kelionę geriau nė nesileisti, arba tai, jog likus pusei minutės gyventi Artūrą ir Fordą išgelbsti kosminis laivas su Fordo pusbroliu galaktikos prezidentu ir ta pačia mergina Tricia (mano kuklia moteriška nuomone, viena gražiausių aktorių Zooey Deschanel iš 500 days of Summer) su kuria Artūrui nepasisekė vakarėlyje. Tokie sutapimai vyktų veltui jeigu nenuvestų į dar netikėčiausius nuotykius visose kosmoso pusėse ieškant Didžiojo klausimo (nes į jį jau atsakyta, tačiau klausimo niekas dar nežino) ir sutinkant tokius kino grandus kaip John Malkovich, Billy Nighy ir Hellen Mirren balsą.

Vienas mieliausių šiame filme, bent man, yra androidas Marvinas su žmogaus asmenybe ir depresija bei Alan Rickman balsu komentuojantis visa kas vyksta aplink. Labai žmogiška ir smagu. O ginklas, priverčiantis suprasti į tave šovusiojo požiūrį į gyvenimą ir savijautą, tikrai praverstų ne vienai moteriai, ne veltui joms ir buvo sukurtas.

Visas spalvingas reginys neprailgsta, o jį pažiūrėjus supranti, jog nėra nieko geriau už paprastą arbatos puodelį šiame tobulai netobulame pasaulyje. Ir nesvarbu koks yra tas Didysis galaktikos ir viso kosmoso klausimas, kiekvienam svarbiausias yra ar jis/ji yra tas/ta vienintelis, kurio ieškojai visą gyvenimą.

Nebanalus mielas filmas širdžiai atgaivinti. 8/10

 Traileris:

1972 metais įtalų kino metras Bernardo Bertolucci sudrebino pasaulį savo Last tango in Paris su Marlon Brando ir Maria Schneider (kuri, beje, praėjusiais metais iškeliavusi anapilin, dar ilgą laiką po filmo pasirodymo kavinėse prie bet kokio savo užsakymo gaudavo ir sviesto). 2001  metais Berlyno kino festivalio Auksinį lokį už geriausią metų filmą gavo Patrice Chereau Intimacy su Mark Rylance ir Kerry Fox. Atmenu, vienas kritikas dalinosi prisiminimais iš tų metų festivalio – jis sulaukė begalės skambučių klausiančio to paties “Ar tikrai Auksinį lokį gavo pornūškė?”. Taip, tikrai.

Ir Bertolucci, ir Chereau filmai kalbejo apie tik seksu paremtus santykius ir tai, kad tai ilgai tęstis negali, galų gale atsiranda jausmai.

Ir štai dabar mes turim naują ligą, vadinamą priklausomybe nuo sekso ir šviežutėlį apie tai kalbantį Steve McQeen (Hunger) darbą Shame. Jis pasakoja apie Brendoną (Micheal Fassbender iš to paties Hunger, Fish Tank, Dangerous method), apie tai kaip kiekviena sutikta persona (ne, aš nenorėjau parašyt ‘moteris’) jam gali sukelti seksualinį potraukį ir poreikį. Šiaip iš esmės jaunuolis gyvena paprastą gyvenimą nuo pirmadienio iki penktadienio nuo devynių iki penkių sėdėdamas darbe ir tą neišvengiamai jaučiamą tuštumą užpildo seksu.

Tada iš niekur atsiranda jo sesutė Sissy (Drive, Never let me go ir Education sužibėjusi Carey Mulligan), gyvenime pasiklydusi wannabe daininkė. Sissy prisiglaudžia pas brolį, trikdydama jo įprastą gyvenimo ritmą, ir eilinį sykį bando kabintis į gyvenimą, šįkart dideliam mieste Niujorke, bei rast ten ką nors gero. Ji irgi randa sekso, bet kitaip nei Brendonas, Sissy tai priima kaip užsimezgusio emocinio ryšio fizinį sutvirtinimą, o ne smagų laisvalaikio leidimo būdą.

Filmas kalba vaizdais ir kartais tampa labai fiziškas (mano kaimynas kino teatro salėje, labai nekantravo pažiūrėti filmą, bet vėliau, filmui įsibėgėjus, itin susinepatogino). Bet apie tokį šių dienų perdėtą fiziškumą McQueenas ir nori papasakoti per šiuos, niekaip rimtų santykių užmegzt nesugebančius, jaunuolius. Juk tokių nemažai, gal ne Vilniuj, bet Londono gatvėse tai pamatysi bene kasdien. Viskas kas lieka, bent jau Brendonui ir Sissy, yra gėda. Ir su jai arba susitaikai, pagrauždamas save kol dar vienas potencialus sekso objektas po akimis nesimaišo, arba tiesiog nebegali su ja gyventi.

Manau ir teigiu, labai neblogas visuomenės portretas, ne tik Tiger Woods’o.

Beje, Shame taipogi sublizgėjo festivaliuose, ne tik nuskynęs geriausio filmo laurus Venecijoj.

8/10

Treileris:

Kam nepatinka pasakos? Magijos ir stebuklų bei nematytų nematytų girdėtų padarų kupinos istorijos, dar ir pamokančios gyvenimo išminties. Yra ir kino pasakos. Visiškai tokios pat, ir mažiems, ir dideliems.

Labyrinth ir yra tokia miela pasaka apie goblinus, jų karaliųir nepaklusnią mergaitę, kuri išmoksta savo pamoką. Mergaitę vaidina jaunutė ir veik neatpažįstama Jennifer Connely, vėliau sužibėjusi Requiem for a dream ir House of sand and fog. Goblinų karalių (na, gal net kiek simboliškai) vaidina žavingas vyriškis David Bowie. Šiame filme jis daro tai, ką moka geriau nei vaidinti – dainuoja. Ir neslepia nieko. Na, matyt ta/s kuris rūpinosi rūbais matyt buvo didžiuuuuuuuuulė/is Bowie gerbėja/s. Enjoy the view, taip sakant.

Ši pasaka prasideda Saros ginču su tėvais. Ji, kaip ir visi paaugliai, turi ką veikti ir be mažojo broliuko priežiūros. Tad prisiskaičiusi pasakų knygų išsikviečia goblinus ir jos nuostabai jie iš tikro atsiranda ir pasiima jos broliuką. Sara, aišku, persigalvoja, tačiau goblinų karalius nori jos broliuką paversti savu. Nebet mergaitė per tam tikrą laiką pereis labirintą ir jį išgelbės. Sara ryžtąsi žygiui ir pakeliui nemažai sužino pati apie save ir įvertina tikrąsias gyvenimo vertybes. Na, kaip ir visose pasakose…

Vaikams ir Bowie fanams - must see. O ir visiems kitiems būtų mielas reginys.

7/10

Traileris:

Šitas filmas sausio 10 oficialiai atšventė 85 metų jubiliejų, tad norint perspjaut amžiumi, reiktų rašyt dabar apie George Melies ‘Kelionę į mėnulį‘ iš tolimų 1902. Bet dabar apie 1927 metų Fritz Lang nesenstantį šedevrą ‘Metropolis‘.

Metropolis yra miestas kažkur neaiškioj ateity neaiškioj šaly (kalbėt jie nekalba, garsinius filmus masiškiau pradėjo tik nuo 1928 leist į pasaulį). Mieste yra savininkai bei didieji protai, iš kurių didžiausias yra Joh Fredersen, ir darbininkai, gyvenantys ir dirbantys giliai po žeme. Idėjos autoriai – kapitalizmo priešininkai Karl Marx ir Friedrich Engels. Bet grįžtam prie filmo.

Aukštai miesto Edeno soduose gyvenimu mėgaujasi savininkų ir protų sūnūs (laikai, kai dar nebuvo feminizmo…), o svarbiausias iš jų, aišku, Freder Fredersen, vienintelis Joh sūnus nuo Joh (ir ne tik jo) beprotiškai mylimos žmonos Hel. Frederis mėgaujasi savo gyvenimu kol netikėtai soduose pasirodo Marija, neturtinga įspūdingo grožio mergina, pakerinti jaunuolį. Tada jis išbėga paskui ją ir susipažįsta su tikru paprastų žmonių darbu. Nubėgęs tėvui papasakoti ką regėjęs susipažįsta su tėvo požiūriu, kad darbininkai ir turi tūnot giliai po žeme. Tada sūnui kyla klausimas ‘O kas jei jie sukils prieš tave, tėve?’ ir susiradęs porą patikimų pagalbininkų jaunikaitis toliau ieško mergaitės ir pakeliui atranda darbininkų gyvenimo ypatumus. O tėvas lieka su darbininkų kišenėse rastais nepaaiškinamais planais.

Tad kol sūnelis pažindinasi su pasauliu, tėvelis aplanko seną kolegą, išprotėjusį mokslininką (turi net kupriuką Borisą už pagalbininką!) Rotwangą tų paslaptingų planų išsiaiškinti. Paaiškėja, kad vyrai abu mylėjo tą pačią moterį ir Fredersenas laimėjo. Bet Rotwangas nesusitaikė su Hel mirtimi ir sukūrė nemirštančią moterį – robotą. Taip po truputį užverda visa košė ir prasideda, ne, tęsiasi, visas įdomumas.

Filmas yra visiškai nesenstantis, nes, na, man bent jau, visiškai nesijautė lyg žiūrėčiau kažką atgyvenusio. Čia, manau, dalis liaupsių keliauja sci-fi žanrui. Bet, prisimenant tą faktą kada filmas buvo pastatytas, tai jis pavirsta dar įspūdingesniu ir parodo visą UFA (buvo tokia Vokietijoj kino studija, konkuravusi su pačiu Holivudu nebyliaisiais laikais) didybę. Taipogi tai, ką tais laikais išdarinėjo montuotojai su paprasta juosta, kokie efektai,kai apie kompiuterį dar kalbų nebuvo. Nesuvokiama beveik. Dar va, begėdiškai pasigirsiu, kad Berlyno kino ir TV muziejuj regėjau Metropolio dekoracijas ir sinefilei kaip aš tai buvo kažkas ohohohooO. Rekomenduoju.

Na, tai taip trumpai, 10/10. Klasika niekada nemiršta.

Traileris:

Seniai seniai (prieš 14 metų, jei tiksliau) į Niujorką grįžo jaunuolis, turintis gausybę vilčių, idėjų bei ambicijų ir didžiulio noro parodyti ką gali, bet visišką nulį pinigų. Vadinosi jis Darren Aronofsky. Kadangi ryžto jaunuoliui nestigo, sėdo ji su draugais ir parašė scenarijų, draugai, giminės ir artimieji paaukojo po šimtą dolerių ir sudėjus su santaupomis gavosi kuklus 60 000 dolerių biudžetas. Iš viso šito ir gerų žmonių, sutikusių dirbti už itin mažą arba jokio atlygio, gavosi itin neblogas debiutas vardu Pi.

Kas ėjo į mokyklą tas žino, jog Pi yra begalinė trupmena, kurios visi skaičiai po kablelio yra skirtingi, tad jau pats filmo pavadinimas nuteikia gan matematiškai. Taip ir yra. Pagrindinis filmo herojus, paranojos, haliucinacijų ir nepakeliamų galvos skausmų kankinamas žydas Maxas (Sean Gullette) yra matematikos genijus, visa aplinkui matantis skaičiais ir galintis savo galvoje akimirksniu sudėti, atimti ir sudauginti bei padalinti skaičius dėl kurių paprasti žmonės griebiasi skaičiuotuvo (taip Maxas linksmina kaimynų mergaitę). Taip pat jis su savo kompiuteriu bando atspėti akcijų kursų pasikeitimus. O bendrauja jis tik su minėta kaimynų mergaite, kaimyne (kuri labiau bendrauja su juo nei jis su ja) ir senu savo matematikos guru Solu (Mark Margolis).

Vieną dieną jam taip bežaidžiant su akcijom ir kompiuteriu (kuris beje turi vardą, Euclidas, kaip senovės Graikijos matematiko) jis atranda 216 skaitmenų. Jie Maxą nuvilia, bet Solą sudomina, nes ir jis pats buvo 216 skaitmenų iškapstęs (tik tada gavo insultą). Ir ne tik Solą. Dar su Maxu susidraugauja Lenis, matematiškai tyrinėjantis Torą ir ieškantis ten (o tu netikėtume!) 216 skaitmenų, slepiančių tikrąjį Dievo vardą. Taipogi Maxą pradeda sekti slaptieji agentai, viena moteriškė jau kuris laikas neatlimpa, galvos skausmai ir haliucinacijos striprėja, žodžiu, užverda košė kaip reikiant.

Na, jei atvirai tai filmas labai geras. Jaučiasi Aronofskio montavimo stilius vėliau matytas ir Requiem for a dream, o ir obsesijos, manijos bei paranojos temos nepalieka jo kūrybos  (kaip parodė Wrestler ir Black Swan), tad jaunuolis (nors jau gal ir nebe taip jaunas…) rodos eina savu keliu. Labai geras debiutas, 9/10.

Traileris:

Filmuose apie milijoną bevagiančius smulkius banditėlius dažniausiai jie planuodavo už tuos pinigus pabėgti į Rio de Žaneirą, bene žymiausią Brazilijos miestą ir vadinamąjį rojų žemėje.

Kaip tik tokiu rojumi aš ir interpretavau vieno savo mylimiausių kino fantastų Terry Gilliamo filmo ‘Brazil’ pavadinimą. Nuo tiesos toli nenuklydau, pavadinimą įkvėpė ši daina. Palmių ir sambos šiame filme nė iš tolo nesimato. Pagrindinis filmo herojus Sam Lowry (daugeliui dabar labiau prisimenamas iš ‘Karibų piratų’ Johnathan Pryce) gyvena ateityje (kuri man šiek tiek primena 1985metų realybę kai kuriuose pasaulio galuose ir, neišvengiamai, Orwellą). Didysis Brolis stebi visus ir nedaro klaidų ir rūpinasi, jog ir kiti jų nedarytų. Biurokratinis darbas, kuris neteikia jokio malonumo, jaunystės, grožio ir ‘elito’ besivaikanti motina ir nelabai nuoširdūs taip vadinami draugai.

Na, toks ganėtinai nieko gero gyvenimas. Mūsų herojui, bent pasąmonėje taip pat atrodo ir jis savo sapnuose tampa Angelu (Ikaru?) ir ten sutinka Svajonių merginą (labai tinka dviprasmis anglų ‘dreams’).  Ir štai, netikėtai Didžiojo Brolio sistema įsivėlus gramatinei klaidai suima ne tą žmogų. Ir į Samo darbovietę teisybės ieškoti ateina neteisingai suimtojo kaimynė, kuri o bet tačiau pasirodo besanti ta pati sapnų mergina! Tačiau Didysis Brolis nenori pasirodyti klystantis tad paskelbia Jill (na tą merginą) teroriste. O Samas, savo sapnų ir simpatijos įkvėptas, susiruošia jai padėti kur ramus ir nuobodus jo gyvenimas baigiasi. Anksčiau ar vėliau, tikrąja to žodžio prasme.

Iš pradžių filmas atrodo lyg didelis gliukas ir visiška nesąmonė, bet tada griebia smegenis iš giliau ir supranti, kad ką tik matei šedevrą. Ir žiūri darkart. 10/10

Traileris:

Na bent jau pirmas jų bendras darbas yra net nežinau kaip čia geriau išsireiškus… Nuostabiai tobulai puikus? Beveik pasako esmę, iš tiesų yra dar geriau.

“Drive” sužavi nuo pat pirmų garsų. Garso takelis išvis yra tiesog tobulas ir vertas sukti mašinoj ir ne tik. Ir pats filmas tobulas. Yra veiksmo, įtampos, gražių vaizdų ir dar netgi su logika nesipešantis siužetas! Ir dar aišku Goslingo veidas bei pernelyg neplėtota (gal ką ir nuvils, kad neplėtota, bet mano manymu labai gerai padaryta) romantiška linija merginų auditorijai.

O pats siužetas yra apie bevardį vaikiną, gyvenantį Los Andžele ir tiesiog vairuojantį. Kai reikia pabėgti nuo policijos, kai reikia kaskadinių triukų filmuose, kai reikia lenktyniauti ir kai kaimynei sugenda mašina. Tiesiog toks egzistavimas už vairo iki tos nelemtos kaimynės mašinos. Tada jaunuolyje gimsta šiltos emocijos. Tačiau mūsų herojaus simpatija yra ištekėjusi ir turi sūnų. O jos vyras sėdi kalėjime iš kurio dar ir grįžta nespėjus įsiliepsnot aistroms. Ir nors vairuotojas akivaizdžiai norėtų, jog vyro nebūtų  išvis, jis norėdamas apsaugoti savo simpatiją ir jos sūnų, padeda sugrįžusiam vyrui. Ir tada užverda visa košė, viskas susimaišo, bet jau kaip minėjau logika nepametama.

Trumpai galiu pasakyt tik tiek, ir pats filmas, ir garso takelis yra pernelyg geri šį filmą žiūrėt tik vieną kartą. Jei atvirai. 10/10

Traileris: