“Sucker punch” yra skirtas vyriškai auditorijai, ir turi visus ją žavinčius atributus: daug gražių jaunų merginų, daug veiksmo, masinių susišaudymu ir sprogimų. Deja, taip pat jis turi ir šiai auditorijai sunkiai perkandamą scenarijaus posluoksnį: didžioji veiksmo dalis vyksta iliuzinėje protagonistės tikrovėje, kurią ši susikuria po sukrečiančios traumos šeimoje patekusi į kraupią psihitatrinę. Dar būtų nieko, bet dabar vyrukams kine tikrai atvimpa žandikaulis: toje iliuzinėje tikrovėje vyksta virtualios, o gal iliuzinės (pakvipo “Inception”?) misijos (visi efektai vyksta irgi čia).

Apie efektus: juos reikėtų pažymėti atskirai. Virtualiame pasaulyje galima viskas, todėl režisierius ir dailės skyrius padirbėjo iš peties, vaizduotės nevaržė. Slibinai, gigantiški samurajai, robotai, orkai, Pirmo pasaulinio batalijos ir daug daug liepsnų, kardų ir pozų iš “The Matrix”. Norisi šaukti “ką dar jūs man parodysit?!” Yra net sulėtintas laikas. Visa tai žavi, kelia neironišką šypseną ir kutena “efektų liauką” komiksų ekranizacijų, kompiuterinių žaidimų ir kovinių epų gurmanams. Rekomenduoju atkreipti dėmesį, kaip meistriškai atskirtos aplinkos – spalvomis, nuotaika.

Filmui per kojas kerta jau minėtas scenarijaus daugiasluoksniškumas ir jaunų aktorių vaidyba. Keli kino veteranai čia tikrai blizga (epizodinis, bet puikus Scott Glenn, tačiau visuma yra plokščia ir nejaudinanti. Pagrindinė aktorė Emily Browning – neįtikina, jos vienoda “nuskriaustos mergaitės” išraiška visada atrodo kaip ne iš to filmo. Jei ne vaizdai, “Sucker punch” būtų visai “sucker”. Beje, pavadinimas reiškia “netikėtą, dažnai nelegalų smūgį oponentui”. Galima sakyti, šį kartą smūgis gavosi ne oponentui, o sau.

Už gražius vaizdus pagiriam, bet rezervuotai 6/10.

Traileris:

Iš po žemių telefonu kalbėtis su pagrobėjais daug liūdniau: nei šviesos, nei nuovokos – tik žydras telefono ekranas, karsto lentos ir byrančios žemės iš visų pusių. Toks yra “Buried”, filmas apie paprastą vairuotoją, kurio konvojų iššaudė, o jį palaidojo gyvą po Irako smėliu. Iš jo reikalaujama išpirkos, tamsu, vietoj kino lempų – apšvietimas Zippo žiebtuvėliu…

Ironiška, tačiau nėra ką daugiau pridurti apie šį požeminį kapo trilerį. Operatorius virtuoziškai filmuoja karste įkalintą Ryan’ą Reynolds’ą, o papildomi pliusai keliauja voice casting’ui už kadro, gerokai prisidedančiam prie atmosferos. Na, o dabar įsiklausom į byrančio karstan smėlio šiugždėjimą…

7/10. Traileris – after the break.

Traileris:

“The Moon” yra apie vienatvę ir haliucinacijas pilkame fone. Jį galima palyginti su “Soliariu”, tik pastarąjame buvo daugiau žmonių, o pilka masė – ne dulkės, bet smegenys. Mėnulyje vienišas Sam’o Rockwell’o herojus (irgi vardu Sam’as) šnekučiuojasi su HAL’o draugužiu GERTY (puikiai įgarsinto Kevin Spacey), prižiūri kombainus, siuntinėja į Žemę helium-3 kanistrus ir nekantriai laukia, kada galės šauti atgal į žydrąją planetą (su kuria jau kuris laikas labai prastas ryšys). Kaip dažniausiai nutinka visiems vienišiems darbuotojams kosmose, Sam’ui prasideda haliucinacijos: ir bazėje, ir “lauke”. Nuo čia siužetas dramatiškai įgauna tempo, kyla įtampa, sci-fi detektyvas vystosi įdomiai ir nuosekliai. Dabar sustokime, nes nepaspoilintas “The Moon” žiūrėjimas bus daug malonesnis.

Didelis pliusas filmo dailės departamentui už itin realistišką, paprastą ir preciziškai įgyvendintą pliko Mėnulio bei sterilios kasyklos bazės viziją. Nors čia nerasite monstrų, lazerių ir kosminių mūšių, bet akims yra kuo mėgautis, – jei dar liko vietos po mėgavimosi Rockwell’o vaidyba – šis vaidmuo idealiai jam tiko.

Rašom tvirtą mokslinį-fantastinį 9/10.

Beje, intriguojanti naujiena: žadama, jog 2013 metais pasirodys “The Moon” tęsinys, to paties Duncan Jones režisuotas futuristinis trileris “Mute”.

Traileris: